Mein Kampf

Mane gąsdino, esą džiaukis, kol dar turi bent vieną dalyką, nesusijusį su teise- logiką. Ir aš įsiklausiau į šiuos žodžius, ir aš padariau išvadas, ir dar pasidžiaugsiu logika kurį laiką, bent jau kol perlaikysiu… Dalinėja čia visokie  patarimus. Sakyčiau, visai be atsakomybės šiuolaikinis jaunimas. Būtų patylėję, gal būčiau iš pirmo karto išlaikęs. Belieka guostis nors tuo, jog pasauly dar yra žmonių, kuriuos gali apkaltinti, dėl savo nesėkmių, o pats sausas iš balos išlipti. Kitaip tai visi kalti vaikščiotų ir niekam nuo to geriau nebūtų.

Kuo modernios technologijos daro gyvenimą lengvesnį ir
paprastesnį, tuo kiekvienai kartai ilgiau tenka sėdėti mokylos suole, universitete,
apmokymuose ir t.t. O iš esmės išsaugomų žinių kiekis mūsų galvose nesikeičia.
Tėvukai, tikrai, žino ne mažiau už mus, tik ta informacija kitokio pobūdžio
(Smetonos batų numeris, SSRS himnas…) Gaunasi taip, kad informacijos
kiekis didėja, o mūsų galvos dydis ne. Tad
jei neišlaikei egzamino, parduotuvėje pamiršai nupirkti pieno  ar savo vardo antra para neatmeni (juk reikėjo vietos Vudžio dainos žodžiams mintinai išmokti), tu esi normalus pilietis. Gali savim didžiuotis ir mamai pasigirti. Per ilgą laiką liks dvi rūšys žmonių: katalikai, kurie netiki evoliucija (taigi info daugės o
jų smegenys daugiau kaip įprasta nepriims) tad jie liks durnių vietoj ir
darvinistai: jiems pasisekė labiau, nes panašu, kad ju smegenys vystysis ir
prisitaikys prie informacijos antplūdžio. Aišku, jų sielos degs pragare kaip ir
kitų netikinčiųjų. Spręsti pačiam žmogui, kam teikti pirmenybę. Šią teisę tau suteikia Konstitucija- pasinaudok ja!

Prieš pradedant gerti neurozaną, didžiausias mano protinis pasiekimas buvo triskart iš eilės beveik laimėta pasianso partija (po trečio “beveik” pradėjau suprasti, kodėl kai kurie nemėgsta Microsoft'o Window'sų). Po šešių dienų, kai prasidės neurozano poveikis, dar kartą žadu sulošti mokslo vardan. Ir, o gerasis Dieve, sugalvok tu man tokią puikią akciją prieš pat sesijos pradžią. Tai pasisekė. Gal ir linksmas dalykas ta sesija, kas čia žino. Blogiausiu atveju tiktai neišlaikysiu egzaminų, grįšiu Marijampolėn, išmoksiu vokiškai, pradėsiu varinėti mašinas, būsiu apiplėštas lenkų, nuo vokiečių prostitutės užsikrėsiu aids, paaiškės, jog esu gėjus, karvės pradės duoti mažiau pieno, o “Vienas namuose” taip ir nebaigs rodyti. Geriau jau neurozanas suveiktų…

Tyčia ar netyčia, bet taip jau gavos, jog įstojau universitetan (kas daugiau belieka veikti, kai neturi gerai apmokamo darbo ar nekolekcionuoji pašto ženklų). Bedrabutyje laikomasi asketiškumo principo elektros prietaisų atžvilgiu. Kas buvo vienuolyne, supras. Bet vienuoliai nesiskundžia, tad, manau, ir man nederėtų. Žmonės, be to kad smagūs ir malonūs, tai dar ir nesimuša bei nereketuoja. Mat, tvirtai tikima- viena įskaita policijoj ir tu išmestas. Mokslas negaliu pasakyti ar sunkus, ar lengvas, nes kol kas gavau tik folosofijos skaitymo darbo. Kiek žiūrėjau, tai aš ten kaip ir nesuprasti, ką tom mažom raidukėm, sudėtom į gudrius žodžius, norima pasakyti. Taip kad sakau, gal geriau nespręsiu apie sunkumą to, ko nesuprantu.

Turiu tokį nemalonų pomėgį kas vasarą įsidarbint  ir kaskart- vis
blogesnėn vieton. Pirma buvo kalėjimo sandėliai (jokio sekso, kaip
galima pamanyt išgirdus žodį “kalėjimas”), tada statybos, o dabar atėjo
eilė bulkučių kepyklai. Laimei, ekonomika kyla, todėl gaunu vis
geresnes algas, o kad jas kur būt išleist, kyla ir kainos. Nors koks
skirtumas, vis tiek tik velnias žino, kur tie uždirbti milijonai
dingsta. Šįkart nusprendžiau nedaryt klaidos ir neklausiau, kokią alga
gausiu. Neduok, Dieve, dar pagalvos, jog tik dėl pinigų dirbu tokį
fiziškai sunkų darbą.

Paskutinė diena, kai mus dar vertė mokintis. Nuo šiol teks patiems verstis. Sako, kiti ašarą nubraukia tokią dieną, matyt, būsiu be galo stiprus žmogus, nes man kaip ir niekas neriedėjo ( aš net per “Santa Barbarą” nesu verkęs). Iš mokylos pasiėmiau viską, ką geriausio ir blogiausio ji sugebėjo duoti: du varpeliai, viena negrąžinta knyga, mokslo žinių, kurių turi užtekti įstoti universitetan, nes kitaip mirs nekalti žmonės ir, pripažinkim tai, gerų draugų. O kad mainai būtų sąžiningi, mokykla iš manęs taip pat šį bei tą atėmė: dvylika metų iš mano gyvenimo, apie tūkstantį litais bei  normalų miego ciklą. Beliko baigti kokį tai mokslą, susirasti darbą, o toliau nežinau, ką veiksiu, gal į gamtą važiuosiu, nu, žiūrėsim. 

Sniegas, žolė, sniegas, žolė, sniegas, žolė … ir taip dar bent pora
kartų. Reikia būti realistu ir neįtrauktam į sektos “Tikrai tikrasis
Dievo žodis”* veiklą, kad nesuprastum, jog tai ženklas, o ne
paprasčiausia gamtos išdaiga. Dabar tiksliai nepasakysiu, ar praeito
mėnesio “Lietryčio” sporto skyriuj, ar Biblijoj buvo užsiminta apie
pasaulio pabaigą. Manau, ji ateina. Tai paaiškės šios savaitės bėgyje.
Na, blogiausiu atveju pasitvirtins sena tiesa, jog kairiarankis,
auginantis šunį, pasak vonės.eltė, dar neturintis šimto draugų, ir
keista, nė karto neteistas, nėra pats patikimiausias informacijos
šaltinis. Bet tikėkimės, to nebus.

*žodis būna tikresnis, jei užrašai sektai savo butą, atiduoti santaupas, garbini jos įkūrėją ir nevalgai  pieniško šokolado.

         

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir, žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės,

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.

Akivaizdžiai nepasimokęs iš siaubo filmų pagrindinių veikėjų klaidų,
mūsų visų didžiai gerbiamas, o kai kurių netgi dievinamas ir kaip
matyti, visai nepasikėlęs herojus paėmė pora pakeleivių, kad kelelis
nedulkėtų. Bandė, Dievas matė (teoriškai ir jie, pakeleiviai, turėjo
matyti ir dar netgi girdėti…), tikrai, jis bandė juos prakalbinti.
Netgi leido pasityčioti iš savo radijo aparato, kurį atstoja telefonas,
nes originalusis magiuks truputuką neveikia, kadangi herojus truputuką
neatsimena jojo PIN kodo (jei kas atsimenat, rašykit). Bet jų buvo
daugiau ir jie nugalėjo. Tyla buvo anų pusėje. Galų gale, apsikeitėm
abipusiu nejaukumu. Oj, keisti tie pėstieji, oj, keisti žmonės…bet aš
nepasiduosiu, kovosiu iki galo, kol pavyks prakalbinti nors vieną iš
tranzuotojų genties arba kol mirsiu lėta mirtimi pririštas miške, prie
medžio.

Čiuožinėti labiausiai trukdė ledas. Jis arba per daug lygus ir slidus (ką įrodo mėlynės man ant kojų), arba per daug nučiuožinėtas ir subraižytas (tą taip pat įrodo mėlynės ant mėlynių, likusių nuo lygaus ledo). Belieka išspręsti šią nedidelė, bet ganėtinai skaudžią problemėlę su ledu ir vietoj mėlynai violetinės į pasaulį sugrįš normali, sūrio baltumo, spalva. Tuomet vėl galėsiu, atsiklaupės ant kėlių garbinti gyvenimą be fizinio skausmo…liks tik emocinis, bet px, nes gyvename kūno garbinimo laikais. Man sekasi.

*vokiškos kilmės žodis, kuris pats(i) žinai, ką reiškia.